Nuotraukoje Roseni7, Talinas, Estija. E. Balaikos fotografija.
Dabar visur kur tik galima aptarinėjama Juozaičio stiklinio antstato Laisvės alėjoje istorija. Ir kadangi visi vienareikšmiškai sutinka, kad tai yra tikrai labai blogas pavyzdys, prasideda lietuviška psichozė. Kuo toliau tuo garsiau pradeda rėkti visi kas supranta kažką ir kas nesupranta. Mąstymas nukeliauja į šoną, rėkimas ir piktos emocijos ima viršų. Galima net pagalvoti, kad mes pietų šalis, kai reikia išreikšti savo nuomonę.
Neseniai vyko Architektūros [aktualijų] fondo diskusija šia tema. Diskusijos pabaigoje iš publikos buvo galima išgirsti, tikrų užkietėjusių komunistų pasisakymų apie Kauną – Akropolio blogį, mistinius kamščius kurie paralyžiuos Kauną pastačius tą velnio areną, apie tai, kad Laisvės alėjos jokiu būdu negalima aukštinti, nes visi tada turės prisiminimą apie 900 kilogramų sviedinius, kuriais buvo apšaudytas miestas. Bet tuoj pasipildavo pagyros sovietinių laikų pastatams senamiestyje, kokie jie puikūs ir kaip subtiliai profesionaliai įterpti į kontekstą. Išgirdus tokią gana tipinę nuomonę, kyla susimąstymas, ar tie patys žmonės nebūtų rėkę lygiai taip pat prieš keliasdešimt metų ant tų sovietinių pastatų, kaip jie rėkia dabar ant naujųjų pastatų…
Rėkimas pasiekia tokį lygį, kad net atsiranda rimtų pasiūlymų tą antstatą nugriauti. Pusė Architektų sąjungos ir pilotas.lt komentatorių šoka turbūt aplink laužus degindami Natkevičiaus ir Juozaičio fotografijas. Sutinku, vieta tikrai per gera tokiam nevykėliškam sprendimui, bet mane vistiek stebina toks siauras požiūris. Vargu ar mąstoma apie platesnes pasekmes. Juk jau dabar matome, kad Juozaičio istorija remdamiesi kai kurie žmonės pradeda ginti savo nuomonę. Klaipėdoje tai tampa argumentu, kodėl negalima statyti Natkevčiaus bokštų, nors tai yra dvi visiškai skirtingos istorijos neturinčios nieko bendra. Visa Juozaičio istorijos blogybė – architektūrinė kokybė. Natkevičiaus istorijoje dar net iki pačios architektūros toli, o jau sakoma, kad bus va kaip Kaune tik dar blogiau. Tokiu metu visad pamirštami geri drąsūs pavyzdžiai – Santakos viešbutis, Bokštas, juodas stiklinukas adresu Laisvės al. 59.
Baisu tuomet net pagalvoti, kas būtų jei Juozaičio antstatą nugriautų. Pesimistiškas spėjimas, kad precendentas taptų taisykle. Juk tie visi garsiai lojantys turi draudimų ir stabdžių fetišą, o griovimas turbūt yra slapta fantazija.
Juozaičio projektas mane nors ir šokiravo, bet šokui praėjus aš jame įžvelgiu daug pozityvių dalykų – ambicijas ir drąsą jas įgyvendint (nors tai du dalykai, bet tai yra labai daug). Jei iškilo toks projektas, vadinasi miestas turi ambicijų, nebijo progreso, žino, kad stovėjimas vietoje niekur nenuves, todėl priimami drąsūs sprendimai – leisti statyti kelių aukštų antstatą visiškai šalia savivaldybės! Net įžūli drąsa, jei darom, tai darom be skrupulų. Žinoma, dabar pastačius, kyla minčių, kad gal reikėjo leisti architektams patestuoti mažiau reikšmingoje dalyje, bet pati idėja pagirtina.
Dabar šiek tiek apmaudu, kad pasiduodama emocijoms ir neįžvelgiama šių naujų galimybių, kurias Juozaičio projektas suteikė, juk dabar norint, kad tas antstatas atrodytų geriau, reikia pradėti “kelti” ir aplinkinius pastatus, visą Laivės alėją po truputį perkelti į 21 amžių. O jūs tik įsivaizduokite, kaip ji pasikeistų. Išlaikius architektūrinę kokybę, tai neabejotinai būtų dar svarbesnis miesto simbolis nei dabar. Kilometras senosios ir geros naujosios architektūros mikso. Jau tai vien skamba nuostabiai.
Siūlau ne griaut, o susitaikyti, pasakyti sau, na ką, blynas prisvilo, bet gal tik atleidžiam tą nevykusį kepėją, bet kepyklos neuždarom?
Taip pat skaitykite:
