Visą praėjusią savaitę galvojau, kad gal jau laikas vėl parašyti, o galvoje kartojau vieną vienintelę frazę – yra sakinių, kurie man vaidensis visą likusį gyvenimą. Visą praėjusią savaitę buvau perdėtai jautri ir dramatiška.
Tie sakiniai, kai nugula galvoje, – tik mažos blankios dvaselės. Sukasi tyliai aplinkui ir kartais norisi bent bandyti jas paglamonėti pirštais. Maži mano palydovai, kiekvienas sukasi savo orbitoje aplink mano garbanotą galvelę.
Tačiau yra žodžių, sakinių, monologų ir dialogų, kurie prislegia gelžbetonio blokais. Kurie manęs nelydi, o persekioja, kaip urvinės kraujo išalkusios godzilos. Nedidelės, velniškai greitos. Jei aš per lėta, per silpna ir nepakankamai psichiškai stabili , pasiveja, tačiau nekanda ir neplėšo dantimis raumenų, netrupina kaulų. Suriaumoja taip, kad, jei tai vyktų tikrame pasaulyje, ne tik mano galvoje, turėčiau priglaust kaktą prie žemės ir užsikimšti ausis. O kai aš nebegaliu tverti, atsitraukia ir vėl leidžia bėgti. Iki kito karto.
Negaliu su jomis kovoti, negaliu jų užmušti, nes tai nelegalu, ar, mažų mažiausiai, negražu ir nemandagu. Ir, galbūt, tas prakeiktas godzilas dar įtraukė ir į raudonąją knygą.
Life fucks us all. But what about being fucked by godzilla?
* Richard Harris Barham
