Jėgų rašyti nėra, bet sąžinė graužia. Todėl sena istorija dalinuosi su jumis. Ji buvo skirta tik FB draugams – dabar jau visiems.
Šiandien, kai sukrapščiau paskutinius litus, ėjau pirkti cigarečių. Žinote, kaip būna nikotino narkomanui – nesvarbu, kad tarakonai bėga iš namų dėl bado, narkomanas vis vien eina savo tabako dozės.
Taip ir su manim.
- Winston pilką, – sakau, krapštydamas savo pinigėlius.
- O gal du pakelius paimsite? Tada kainuos tik po 7.20lt, – man atsakė sena, nedaili ir nemiela, kokius paprastai įsivaizduoju senus žmones, pardavėja.
- Ne, dėkui.
- Bet gi pigiau, – ji vis neatlyžo.
Apsižvalgiau, ar kur nėra jos viršininko, stebinčio darbuotojos sugebėjimą įtikinti pirkti. Ne – nebuvo.
- Tai kad ne, kai daugiau nusiperku – daugiau ir surūkau, – Iš tikro nė velnio aš nesurūkau daugiau. Tik kad pinigų nė makaronams už 89 centus nebeturėsiu, ką jau apie antrą cigarečių pakelį kalbėti.
- O gal tada Kent cigarečių? Pirksit du pakelius, bus po 7.20lt, – nusišypsojo pardavėja.
Susimąsčiau. Ką čia pasakius?
- O ar ne jūs manęs prašėte dokumento, kai prieš kelias dienas pirkau cigaretes? Ir dar aiškinote, kad negerai jaunam rūkyti, – prisiminiau neseną įvykį. Simboliškai iškart po to, kai nusiskutau barzdą ir pajaunėjau bent iki šešiolikos metelių, ta pati pardavėja nė kiek nenorėjo parduoti man tabako.
- Prašom, jūsų cigaretės. Viso 7.60lt, – greit padavė ji mano pirkinį.O tada ėmėsi pildyti kažkokius popierius. Galėjau prisiekti, kad bent viena jos raukšlė nuraudo.
Išėjau ir užtraukiau gardų dūmą. Tada pagalvojau – gal aš ir idiotas, bet principų nekeičiu, priklausomai nuo akcijų ir darbdavių. Nekeičiu, nes neturiu.
