Šiandien pagaliau išėjau iš darbo NK redakcijoje.
Negaliu meluoti – dėdama parašą ant prašymo atleisti jaučiau sunkiai apibrėžiamą malonumą. Baigta. Viskas. Taškas. Valio.
Dabar turiu aštuoniolikos mėnesių vadybininkės patirtį ir žinojimą, kad gyvenime, jei tik galėsiu, niekada nebūsiu vadybininkė. Dar turiu krūvą istorijų apie “nuostabius” klientus:
- Apie Hitman’ą, kuris atėjo į ofisą;
- Tas, kuris išvadino mane kurva;
- Tas, kuris pažadėjo padaryt viską, kad visa redakcija nusižudytų;
- Tas, kuris iš Panevėžio ir kuriam turėjau sakyt “blet, dar vienas keiksmažodis ir padedu ragelį”;
- Tas vieno didelio prekybos centro direktorius, su kuriuo kalbėdama apsiverkiau ir kuris ėmė mane raminti;
- Tas, kuris sakė “mažute, gal man po darbo pas tave užsukt?”
Matot, kaip smagu? Dar smagiau, kad baigėsi.
Gal kas nors nori romantiško pasimatymo darbo biržoje? A? Ožkučiai?
