„30 seconds to mars koncertas suveikė kaip kontraceptikas – vaikų dar labiau nenoriu. Oi ne, suveikė netgi kaip aborto skatinamasis. Dabar ne tik nenoriu turėt vaikų, bet noriu žudyti ir jau gimusius.“ – va ką vakar parašiau snukiaknygėj vos tik grįžus iš koncerto.
Klykiančios ir alpstančios 14-16 metų mergaitės yra labai negėris. Klykia taip, tarytum per ~1,5 val koncertą ir pastos, ir pagimdys.
Dar didesnis negėris yra tos pačios mergaitės, kurios pradėjus rodyti Hurricane klipą piktinasi, kodėl jis cenzuruotas ir vis tiek klykia, kai pamato papus. Ir klykia ekrane pamačiusios Jered Leto, tarsi nematė jo ant scenos prieš tris minutes.
Nelabai gerai ir yra tie grupių koncertiniai turai, kai koncertai vyksta kas dieną. Akivaizdu, kad nuo visų klykiančių lochų ir muzikantai užsipisę. O ir balsai tokio krūvio neatlaiko.
Jered iš esmės tikrai gražesnis nuotraukose. Vis primenu sau, kad jis vis dėlto tik 8 metais jaunesnis už mano tėtį.
Awkward, kai 50% auditorijos tinka vokalistui į dukras, bet vis tiek mielai jam pačiulptų.
Dar labiau awkward, kai ant scenos užkeltas berniukas nuo jos nenulipa pusę koncerto.
Vaikai rėkė „we want mars“, mes su Kriste norėjom Snickers. oh well.
Bet šiaip viskas tvarkoj.
