Per šį šventinį ir prieš-šventinį periodą dėl asmeninių priežasčių labai daug galvojau apie savidestrukciją.
Tiesa, tik galvojau.
Bet, kas vis dėlto atsitinka žmogaus smegenyse, kad įsijungia tas džeržgiantis mechanizmas? Ir dar nieko, jei jis tik skausmingai sukasi ir burzgia, bet kaip asmeninė patirtis ir artimi pavyzdžiai rodo, labai nedaug trūksta ir su visa lavina atslenka visi savigriovos elementai – pigus alus, šlykščios cigaretės, pigūs narkotikai (įperkančių brangius nepažįstu), bemiegės naktys, muštynės, peiliai, stiklo šukės…
Ir panašu, kad kartą paleistas mechanizmas dažniausiai be tramdomųjų sustabdomas nebūna. Gali būti „užpauzintas“, bet vienoj ar kitoj situacijoj vėl ima sėkmingai suktis. Sakiau gi kažkada, kad gali metų metus į rankas neimt peilio, bet vis tiek atsimeni kaip jis pjauna.
Ir vis tiek nesuprantu, iš kur tas noras save bausti ir naikinti. Ne, kiek žinau, niekas nenori nusibaigti, bet nori kęsti metafizines kančias, kai kaltė sukelia kitą kaltę ir taip krč pizda.
O kur čia optimizmas? Tame, kad man viskas gerai. Seniai nebuvo, kad taip labai norėčiau gyventi. Kai prieš keletą savaičių niekaip negalėjau užmušti nežinia iš kur atsiradusios temperatūros, o internete žmonės mirė nuo meningito ir kitų baisių infekcijų, buvo taip baisu, kad va – keberiokšt – ir ryt manęs nebebus, kad praleisiu kažką awesome, kas dabar nutinka dažnai.
O kaip jūs, ožkučiai, gyvenat?
